Pirmą kartą įkvėpdamas oro, žmogus įkvepia ir kalbos bei kalbėjimo galimybę. Galimybę, kuri įjungs į bendruomenę, leis džiaugtis bendravimu. Vaikas nuo pat gimimo apsuptas kalbėjimo, suaugusiųjų pasakojamų istorijų, skaitomų ir deklamuojamų tekstų.
Psichologų teigimu, vaiko mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. K. Fosleris teigia, kad kalba yra dvasios instrumentas, materialus reiškinys, per kurį žmogus prabyla atskleisdamas visus savo požiūrius ir nuotaikas. Pasak jo, kalboje atsispindi žmogaus esmė.
Žodžiai gimsta bendraujant su aplinka – mažamečiui žaidžiant su įvairiais daiktais, juos prakalbinant, klausantis įvairių žanrų kūrinių, nuolat girdint vaizdingą, raiškią suaugusiųjų kalbą. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius jis girdi savo aplinkoje. Daug geros medžiagos gali suteikti tautosakos lobynas. Juk mūsų seneliai gražios gimtos kalbos mokėsi iš tautosakos, gyvos to meto žmonių buityje.
Lietuvių tauta, neturėdama rašytinės senosios savo istorijos, turi dvi priemones savo senajai praeičiai pažinti. Tai yra kalba ir tautosaka.
Šiandienos vaikas auga tokioje kalbinėje, kultūrinėje bei informacinėje erdvėje, kur jo vaikystės langas dažniausiai yra ekranas, kuriame regi atitinkamai perdirbtą virtualų pasaulį, formuojantį jo vaizduotę, emocijas taip pat ir kalbą .
Dirbant su vaikais pastebėta, jog dėl įvairiausių priežasčių: televizijos, kompiuterinių žaidimų, dvikalbystės, tėvų užimtumo, dažno vyresnio ikimokyklinuko žodynas yra skurdus. Todėl vaikams sunkiau sekasi bendrauti, sunku reikšti įspūdžius, emocijas.
Nepamainomą pagalbą gausinant vaikų žodyną, turtinant jį vaizdingais veiksmažodžiais, epitetais, jaustukais, frazeologizmais ir kt., teikia liaudies kūryba: patarlės, priežodžiai ir kita, tai kas susilieja pasakose. Jose atskleidžiama protėvių pastebėti gyvenimo dėsningumai, išmintis bei vaizdingai iliustruojama žmogaus kalba, elgesio taisyklės.
Ugdant vaiko rišliąją, o kartu ir vaizdingą kalbą, turtinant jo žodyną svarbus yra atkuriamasis pasakojimas. Vaikams siūloma atkurti neilgus, kelis kartus girdėtus pasakojimus, įvykius. Tai pasakojimai, kuriuose nuolat kartojasi įvykiai, posakiai. Tam labai tinka pasakos.
Nepamainomą pagalbą gausinant vaikų žodyną, ugdant jų žodinę kūrybą teikia grožinė literatūra. Daug naujų žodžių, posakių, žodžių sąskambių vaikai sužino iš pasakų. Jie patys padaro atradimų ir sužino, kad tą patį daiktą galima pavadinti keliais žodžiais, artimiau susipažįsta su perkeltinės reikšmės žodžiais, vaizdingais posakiais.
Anot A. Gučo, pasaka yra įgimta vaiko reikmė. Todėl ji tinka ne tik auklėjimui, bet ir kalbai ugdyti. Vaikas išgirsta apie negirdėtus dalykus ir daiktus, apie darbus ir žygius, jo kalba turtėja ir gyvėja. Kalbinė raiška gerėja.
Kadangi pasakoms būdingi sinkretizmo elementai, čia laikomasi vaikų žaidimų dėsnių: žaidžiama žodžiais, garsais, kartu nevengiama simbolikos, sąlygiškumo, perkeltinės prasmės.
Lietuvių liaudies pasakose apstu žodžių (bei jų junginių), kuriems būdingi emociniai ekspresiniai priedai. Šie savo ruožtu skyla į dvi pagrindines atšakas: į žodžius, žadinančius emocijas, ir žodžius, keliančius vaizdą. Pagal tai skiriame dvi leksikos rūšis: emocinę ir vaizdinę.
Žodžius, itin aktyvinančius vaizduotę ir keliančius joje gyvus vaizdinius, vadiname vaizdine leksika. Yra žodžių, labiau aktyvinančių mūsų vaizduotę, negu jausmus. Jeigu kas pasakys eina, važiuoja, stovi, guli mūsų vaizdiniai dar nebus itin ryškūs. Kas kita, jeigu bus pasakyta: kūprina, darda, stūkso, drybso. Šie pastarieji veiksmažodžiai kelia labai gyvus atliekamų veiksmų vaizdus: mums nereikia klausti, kaip žmogus eina, važiuoja, jeigu pasakyta, kad jis kūprina arba darda. Tie veiksmažodžiai prieš mūsų akis kelia vaizdus, tarsi jie būtų drobėje nutapyti.
Vaizdinė leksika nuo emocinės skiriasi tuo, kad čia žodžio reikšmės užribyje vyrauja vaizduojamasis – gamtos garso ar judesio mėgdžiojamasis – elementas, ne jausmo žadinamasis. Labai daug vaizdingų yra veiksmažodžių. Antai veiksmažodis eiti šalia kūprinti dar turi styrinti, dilbyti, gūrinti, kėblinti, sklepentuoti, brūškinti, krypšlinti, šlitiniuoti ir kitus vaizdinius atitikmenis.
Yra daug vaizdingų kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių: drimbaila, dribšas, kriokla, gerkliūgas. Žodžių vaizdingumas labai glaudžiai susijęs su konkretumu: juo jie konkretesni, juo vaizdingesni. Rūšinis žodis visuomet vaizdingesnis už žodį, reiškiantį giminę, pavyzdžiui, vilkas už žvėrį, klevas už medį. Beveik visuomet vaizdingi esti ištiktukai, žodžiai, kai jie vartojami perkeltine reikšme.
Gyvai, vaizdingai ir turtingai lietuvių kalbai būdinga sodri, spalvinga, emocinga liaudies kalba. Tarmybių, vaizdingų posakių, frazeologizmų ir kita galima ieškoti smulkiojoje tautosakoje, pasakose. Intensyviai klausydamas pasakų, smulkiosios tautosakos vaikas intuityviai perima savo gimtosios kalbos subtilybes. Vaizdinga, estetinė, emocinė literatūra (ypač pasakos, smulkioji tautosaka) lavina, plėtoja natūralų vaiko smalsumą, vaizduotę, kūrybines galias. Jos dėka vaikas sužino ne tik tautos papročius, tradicijas, bet klausantis vaizdingos, kupinos metaforų, palyginimų, hiperbolių, tarmybių kalbos lavėja jo kalbos jausmas. Vaikas taipogi pajunta ir kalbos ritmą bei rimą.
Vida Burbulienė